Lietuvos DI strategija 2026-2035: ką ji reiškia organizacijoms

Lietuvos 2026-2035 metų nacionalinės dirbtinio intelekto strateginės gairės yra vienas iš tų dokumentų, kuriuos lengva perskaityti kaip „valstybės lygmens viziją“ ir padėti į stalčių. Gražūs tikslai, kryptys, rodikliai, saugi infrastruktūra, žmogų įgalinantis DI, viešasis sektorius, ekonomikos augimas.

Bet organizacijai svarbus klausimas yra ne „ar strategija gera?“. Svarbesnis klausimas: ką ji reiškia pirmadienį 9:00?

Pirmadienį niekas neklaus, ar jūs pritariate 2035 metų vizijai. Klaus, ar darbuotojai žino, kokių duomenų negalima kelti į ChatGPT. Ar vadovas turi DI naudojimo atvejų sąrašą. Ar mokymai paliko įrodymų paketą. Ar viešųjų pirkimų komanda supranta, kaip aprašyti DI poreikį taip, kad nebūtų perkamas gražus žodis, o ne veikiantis sprendimas.

Strategija rodo kryptį. Organizacijai reikia vertimo į kasdienę tvarką.

Pagrindinė žinia: DI tampa ne entuziastų žaislu, o valdymo klausimu

Gairėse aiškiai matomas posūkis nuo pavienių bandymų prie sisteminės DI ekosistemos. Tai svarbu, nes daug Lietuvos organizacijų dabar yra būtent bandymų fazėje: vienas darbuotojas naudoja DI laiškams, kitas - Excel formulėms, trečias - dokumentų santraukoms, o organizacija oficialiai „dar nieko nediegia“.

Tai patogi iliuzija. Jei žmonės naudoja DI darbo užduotims, DI jau yra organizacijoje. Skirtumas tik toks: ar jis valdomas, ar gyvena šešėlyje.

Nacionalinės gairės šią temą pakelia aukščiau nei įrankių pasirinkimas. DI jose siejamas su kompetencijomis, duomenimis, viešosiomis paslaugomis, ekonomikos konkurencingumu ir saugiu diegimu. Kitaip tariant, DI nebėra klausimas „kurį pokalbių robotą pirkti?“. Tai klausimas, kaip organizacija priima sprendimus, tvarko duomenis, apmoko žmones ir dokumentuoja atsakomybę.

Čia ir prasideda tikras darbas.

Keturios kryptys, išverstos į organizacijos kalbą

Gairėse DI plėtra sudėta į keturias kryptis. Jos skamba valstybės mastu, bet kiekviena turi labai praktišką atitikmenį organizacijoje.

1. DI įgalinantis žmogų. Organizacijos lygmeniu tai reiškia ne vien mokymus „kaip parašyti gerą užklausą“. Tai reiškia vaidmenimis pagrįstą DI raštingumą: vadovui reikia mokėti vertinti riziką ir naudą, finansų žmogui - dirbti su lentelėmis ir kontroliniais patikrinimais, klientų aptarnavimo komandai - rengti atsakymus neperžengiant privatumo ir kokybės ribų.

Jei mokymai visiems vienodi, jie dažnai netinka niekam. Gairių logika čia gana aiški: kompetencijos turi būti siejamos su realiu darbu, o ne su abstrakčiu technologijų entuziazmu.

2. Saugi infrastruktūra ir duomenys. Įmonėje ar įstaigoje tai prasideda nuo paprastesnių klausimų: kokius duomenis turime, kur jie laikomi, kas turi prieigą, kokius duomenis galima naudoti su DI įrankiais, o kokių - ne. Dalis organizacijų čia bando šokti tiesiai į „agentus“, nors dar neturi aiškaus atsakymo, ar galima įkelti kliento sutartį į išorinį įrankį.

DI brandos pradžia dažnai nėra modelis. Ji yra tvarkingas duomenų ir atsakomybės žemėlapis.

3. DI visuomenės labui. Viešajam sektoriui tai reiškia spaudimą ne tik kalbėti apie inovacijas, bet ir realiai trumpinti procesus, gerinti paslaugas, mažinti rankinį darbą ir stiprinti skaidrumą. Gairėse minimas DI pirmenybės principas ypač svarbus: kai kuriant ar atnaujinant procesą atsiranda galimybė prasmingai taikyti DI, ji turi būti apsvarstyta ne kaip triukas, o kaip viena iš projektavimo prielaidų.

Praktiškai tai gali būti dokumentų santraukos, teisės aktų pokyčių stebėsena, gyventojų užklausų klasifikavimas, administracinių sprendimų paruošimas peržiūrai. Ne tam, kad žmogus dingtų iš proceso, o tam, kad jis mažiau laiko leistų kopijuodamas tekstą iš vieno lango į kitą.

4. DI kaip ekonomikos variklis. Verslui čia svarbiausias ne šūkis apie produktyvumą, o gebėjimas paversti DI naudojimą kartojamais procesais. Jei DI naudojamas tik tada, kai kažkas prisimena, nauda bus atsitiktinė. Jei organizacija turi 5-10 aiškių darbo eigų, kurios kartojamos kas savaitę, poveikis tampa matomas.

Generuok.lt čia ir bando stovėti gana praktiškoje vietoje: ne „DI pakeis viską“, o „štai konkretus procesas, štai duomenų ribos, štai patikrinimo žingsniai, štai ką žmogus turi peržiūrėti“. Mažiau fejerverkų, daugiau darbo dienos.

Rodikliai rodo ambiciją, bet organizacijoms reikia mažesnio vieneto

Gairėse kalbama apie ambicingą augimą: DI naudojančių įmonių dalis turi reikšmingai didėti iki 2030 ir 2035 metų. Viešajam sektoriui taip pat keliami DI naudojimo tikslai. Tokie skaičiai reikalingi strategijai, bet organizacijos viduje jie per dideli, kad būtų valdomi tiesiogiai.

Vadovui naudingesni mažesni rodikliai:

kiek DI naudojimo atvejų turime registre;
kiek jų turi savininką;
kiek jų turi aiškias duomenų ribas;
kiek komandų praėjo mokymus ir turi įrodymus;
kiek darbo eigų kartojamos bent kartą per mėnesį;
kiek DI rezultatų peržiūrimi žmogaus prieš naudojimą.

Jei šių skaičių nėra, organizacija gali sakyti, kad „domisi DI“, bet sunkiai įrodys, kad DI valdo.

Tam galima pradėti labai paprastai: susikurti DI naudojimo atvejų registrą. Tai nėra biurokratinis pratimas. Tai būdas pamatyti, kur DI jau naudojamas, kur rizika per didelė, o kur yra greita nauda.

DI raštingumas: mokymai be įrodymų greitai taps silpna vieta

Gairėse daug dėmesio skiriama DI kompetencijoms. Tai sutampa su platesne ES DI akto kryptimi: organizacijoms reikia ne vien naudoti DI, bet ir pasirūpinti, kad žmonės suprastų jo galimybes, ribas ir rizikas.

Problema ta, kad „turėjome mokymus“ yra labai slidus sakinys. Kas dalyvavo? Kokiam vaidmeniui buvo pritaikyta medžiaga? Ar aptartos organizacijos naudojamos priemonės? Ar žmonės supranta, ką galima kelti į DI įrankį? Ar liko testas, sąrašas, dalyvių įrašas, vidaus taisyklė?

Jei atsakymas yra „turime skaidres kažkur Teams kanale“, tai nėra labai stiprus įrodymas.

Todėl DI raštingumą verta traktuoti kaip procesą:

Nustatyti, kas organizacijoje naudoja ar gali naudoti DI.
Suskirstyti žmones pagal vaidmenis ir riziką.
Parengti praktines užduotis pagal jų darbą.
Užfiksuoti dalyvavimą, temas ir atsakomybės ribas.
Periodiškai atnaujinti medžiagą.

Tam sukūrėme ir konkrečią darbo eigą: DI raštingumo mokymų įrodymų paketas pagal DI aktą. Ji skirta ne gražiai pažymai ant sienos, o tam, kad organizacija galėtų parodyti, ką žmonės realiai mokėsi ir kodėl tai susiję su jų darbu.

Viešieji pirkimai: DI reikės mokėti pirkti, ne tik norėti

Vienas praktiškiausių gairių punktų - viešųjų pirkimų vaidmuo. Strategijoje kalbama apie patikimų DI sprendimų įsigijimą, metodines gaires, poreikių konsolidavimą ir ankstyvą dialogą su rinka.

Tai labai svarbu, nes DI pirkimuose lengva nusipirkti miglą. Tiekėjas žada automatizavimą, agentus, modelius, integracijas, saugumą, analitiką ir dar truputį magijos. Pirkėjas kartais nežino, kaip patikrinti, ar už viso to yra realus procesas.

Geras DI pirkimas turėtų atsakyti bent į šiuos klausimus:

kokią konkrečią užduotį sprendžiame;
kokius duomenis sprendimas naudos;
kas tikrins DI rezultatą;
kokie klaidų scenarijai priimtini, o kokie ne;
kaip bus užtikrinamas atsekamumas;
kaip sprendimas bus vertinamas po įdiegimo;
kas atsitiks, jei tiekėjo modelis, API ar sąlygos pasikeis.

Viešųjų pirkimų komandoms tai nėra teorija. Jei pirkimo sąlygos parašytos pernelyg bendrai, gausite pernelyg bendrus pasiūlymus. Jei sąlygose neapibrėžta, kaip bus vertinamas DI rezultatas, vėliau bus sunku pasakyti, ar tiekėjas įvykdė sutartį.

Šiai temai natūraliai tinka darbo eiga CVP IS pirkimo sąlygų santrauka tiekėjui: ji padeda tiekėjui greičiau suprasti pirkimo sąlygas, privalomus dokumentus, terminus ir rizikos vietas. Tai nėra DI pirkimo gairės, bet tai gera iliustracija, kaip konkreti administracinė užduotis gali tapti kartojamu procesu.

Vadovo klausimas: kur pradėti, jei viskas atrodo per didelis projektas?

Didžiausia klaida - pradėti nuo didžiulio DI diegimo plano, kurį visi gerbia, bet niekas nenaudoja. Gairės apima dešimtmetį. Organizacijai reikia 30 dienų.

Štai paprastas pirmo mėnesio planas.

1 savaitė: surinkti realius naudojimo atvejus. Neklauskite „ar naudojate DI?“. Klauskite konkrečiau: ar DI naudojamas laiškams, santraukoms, sutarčių peržiūrai, Excel analizei, klientų atsakymams, pirkimų dokumentams, rinkodaros tekstams, teisės aktų stebėsenai. Atsakymai bus tikslesni.

2 savaitė: suskirstyti atvejus pagal riziką. Mažos rizikos scenarijai gali būti vidinės idėjos, juodraščiai, viešos informacijos santraukos. Didesnė rizika atsiranda ten, kur yra asmens duomenys, sutartys, sprendimai dėl žmonių, finansai, teisinės išvados ar klientų informacija.

3 savaitė: pasirinkti tris darbo eigas. Ne dešimt. Ne visą organizaciją. Tris. Pavyzdžiui: susitikimų santraukos, pirkimo dokumentų peržiūra, klientų laiško juodraštis. Kiekvienai darbo eigai aprašykite įvestį, leidžiamus duomenis, DI užduotį, žmogaus patikrą ir galutinį rezultatą.

4 savaitė: apmokyti komandą ir palikti įrodymus. Mokymai turi baigtis ne tik gera nuotaika, bet ir aiškiu pėdsaku: kas dalyvavo, kokias užduotis sprendė, kokios taisyklės sutartos, ką galima kartoti.

Jei norisi pagalbos iš šalies, čia tinka ne bendras įkvėpimo seminaras, o AI diegimo ir strategijos konsultacija vadovams arba praktiniai AI mokymai įmonėms ir komandoms. Kitaip tariant: mažiau „pažiūrėkite, ką gali modelis“, daugiau „sutarkime, kaip tai veiks pas jus“.

Greitas organizacijos testas

Jei norite suprasti, ar jūsų organizacija jau juda nuo bandymų prie brandos, užduokite sau šiuos klausimus:

Ar žinome bent 10 vietų, kur DI jau naudojamas arba galėtų būti naudojamas?
Ar kiekvienas svarbesnis naudojimo atvejis turi atsakingą žmogų?
Ar darbuotojai žino, kokių duomenų negalima kelti į DI įrankius?
Ar turime bent kelias dokumentuotas DI darbo eigas?
Ar mokymai pritaikyti pagal vaidmenis, o ne vienodi visiems?
Ar galime parodyti mokymų, taisyklių ir naudojimo atvejų įrodymus?
Ar žinome, kaip tikrinamas DI rezultatas prieš jam tampant sprendimu, laišku ar dokumentu?

Jei į daugumą klausimų atsakymas yra „ne“, tai nėra katastrofa. Tai tiesiog reiškia, kad organizacija dar yra ankstyvoje stadijoje. Geriau tai pamatyti dabar, negu po incidento, blogo pirkimo ar viešai išsiųsto klaidingo atsakymo.

Kur čia Generuok.lt vieta?

Nacionalinė strategija nubrėžia kryptį valstybei. Generuok.lt darbas yra mažesnis, bet dažnai labai reikalingas: išversti tą kryptį į lietuviškus darbo scenarijus, mokymus, taisykles ir darbo eigas, kurias galima naudoti realiose komandose.

Ne kiekvienai organizacijai reikia savo DI laboratorijos. Daugeliui pirmiausia reikia susitvarkyti tris dalykus:

ką DI gali daryti jų kasdieniuose procesuose;
kaip tai daryti nepažeidžiant duomenų, kokybės ir atsakomybės ribų;
kaip tą patį veiksmą pakartoti kitą savaitę, kai entuziazmas jau mažesnis.

Štai čia darbo eigos tampa naudingesnės už vienkartinius patarimus. Pavyzdžiui, Seimo teisės aktų pakeitimų santraukos nėra „DI strategija“. Tai konkretus būdas stebėti teisėkūros pokyčius ir paversti juos vadovui suprantama santrauka. Tokie maži, aiškūs procesai ir yra organizacinės DI brandos plytos.

Išvada: 2035-ieji prasideda nuo kito dokumento, kurį tvarkysite rytoj

Gairėse daug kalbama apie 2030 ir 2035 metus. Tai teisinga valstybės mastu. Bet organizacijos DI branda neprasideda 2035-aisiais. Ji prasideda tada, kai kas nors paklausia:

„Ar šitą užduotį galime atlikti greičiau, saugiau ir pakartojamai su DI?“

Jei atsakymas yra „taip“, kitas klausimas turi būti ne „kokį įrankį imame?“, o „kaip tai valdysime?“.

Lietuvos DI strategija siunčia gana aiškią žinutę: DI nebebus tik smalsių žmonių eksperimentas. Jis taps infrastruktūros, kompetencijų, viešųjų paslaugų, pirkimų ir verslo produktyvumo dalimi.

Organizacijoms, kurios pradės nuo mažų, dokumentuotų ir patikrinamų darbo eigų, šis pokytis bus valdomas. Organizacijoms, kurios lauks, kol „viskas nusistovės“, gali tekti vytis ne technologiją, o savo pačių procesų netvarką.